Renginys įvykęs
Jean-Luco Lagarceʼo pjesė ,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ (,,J'étais dans ma maison et j'attendais que la pluie vienne“) – priešpaskutinis prancūzų aktoriaus, režisieriaus ir dramaturgo kūrinys. Pjesė, parašyta 1994 m., likus metams iki autoriaus mirties (mirė nuo AIDS tesulaukęs 38-erių), yra vienas iš trijų (greta ,,Tai tik pasaulio pabaiga“, 1990, ,,Tolima šalis“, 1995) testamentinių dramaturgo kūrinių.
,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ pasakoja apie penkias moteris: tris seseris, motiną, senolę. Jos daug metų laukia brolio, sūnaus, anūko, kurį po kivirčo iš namų išvarė tėvas. Moterų gyvenimai visą šį laiką tarsi sustoję, įstrigę laike. Jis tarsi sugrįžo, miega, guli savo lovoje, kurią jos jam saugojo. Bet ar tikrai miega? Gal miršta? Jo scenoje nematome, bet nuojauta, kad jis visgi yra, nepalieka, kybo ore. Tarsi pažadas, šviesesnės ateities lūkestis. O gal tai tik moterų vilčių, baimių, nuoskaudų, lūkesčių projekcija? Laukimas spektaklyje tampa tarsi atskiru personažu, tarsi beketiško Godo ar besiartinančios planetos iš Larso von Triero „Melancholijos“ šešėlis.
Penki ryškūs moterų charakteriai, poetiška kalba, metafora sukausto, prirakina, juolab, kad pjesė kalba apie mūsų visų nenuneigiamą norą būti, išsipildymą.
Po mirties J.-L. Lagarceʼas tapo vienu dažniausiai pasaulio teatruose statomu šiuolaikiniu prancūzų autorių. Dramaturgo tekstai išsiskiria sudėtinga sintakse, veiksmo atsisakymu, ypatinga pjesės struktūra, dažnai naudojamos aliuzijos bei citatos.
„Man pasirodė gražu, kad pjesė tarsi neužbaigta, kad joje daugiau pauzių nei veiksmo. Tai atveria erdvę interpretacijoms, sužadina norą mąstyti apie meilės, pasiaukojimo, tiesos prigimtį. Šio kūrinio pasirinkimas – visiškai intuityvus, tačiau aktualus tiek man pačiai, tiek ir XXI a. žmogui. Tekste persipynęs tragizmas, gylis ir švelnus humoras veikia emociškai ir atveria plačią ir sudėtingą laukimo temą.“ (Kotryna Siaurusaitytė)
„Kartais jaučiuosi bejėgiu. Nenaudingu ir nieko negalinčiu, bejėgiu kažką veikti, daryti ar sakyti. Aklu ir kurčiu, o ir kvailu, tylinčiu savo kvailumą. Laukiu ir jaučiu savo bejėgiškumą. Sustingstu jausdamas, jog negaliu praverti burnos, kalbėti, atsakyti, išsakyti dvi ar tris pagrindines vienatvėje kilusias mintis.“ (Jean-Luc Lagarce. „Revue d’Esthetique“, 1994)
Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais
Kūrybinė grupė:
Režisierė – Kotryna Siaurusaitytė
Scenografas ir kostiumų dailininkas – Arvydas Gudas
Kompozitorius – Vygintas Kisevičius
Šviesų dailininkas – Julius Kuršys
Režisierės padėjėja – Gelena Ivaškevič
Pjesę iš prancūzų kalbos vertė – Andrejus Naumovas
Sceninė redakcija – Natalia Sannikova
Pjesę į lietuvių kalbą titrams vertė – Sigita Stanaitytė
Spektaklyje vaidina:
Senoji – Valentina Lukjanenko
Motina – Anžela Bizunovič
Vyriausioji – Anastasija Špakovskaja
Antroji – Aleksandra Metalnikova
Jauniausioji – Božena Aleksandrovič
Arvydo Gudo nuotrauka
