Kosto Gaitanži Paroda: Pusiau Retrospektyva / Nebūties Pertrauka

Kosto Gaitanži paroda „Pusiau retrospektyva / Nebūties pertrauka“ sujungia dvi skirtingas menininko kūrybos parodas. „Pusiau retrospektyva“ apžvelgia jo dvidešimties metų kūrybinį kelią, tačiau tai nėra pilna retrospektyva – menininkas nesijaučia pakankamai subrendęs ar nusipelnęs, kad galėtų ją rengti. Be to, atsižvelgiant į Kosto paveikslų formatus, ši paroda netilptų net ir didelėse Rotušės erdvėse, todėl ji labiau skirta savirefleksijai ir atspindi meninės eigos vidurį.

Eksponuojami tapybos darbai apima laikotarpį nuo XXI a. pirmojo dešimtmečio vidurio, kuomet menininkas žavėjosi popmenu ir japonišku Superflat. Savo tuometinį stilių jis pavadino „Transflat“, jungdamas Superflat idėjas su transhumanistiniu technologijų garbinimu ir derindamas tapybą su kompiuterinės grafikos elementais. Šie darbai atskleidžia savotišką žmogaus ir mašinos sąveiką bei apmąstymus apie „žmogiškumo“ ribas.

Apie 2010-uosius metus Kostas radikaliai keičia savo stilistiką, atsisakydamas spalvų ir pereidamas prie tonalinės tapybos. Nors tapybos ciklai buvo paremti bendromis koncepcijomis, autorius nebeprisitaiko prie contemporary art formato standartų ir nebesistengia būti „šiuolaikiškas“. Jis apibūdina savo kūrybą kaip „keistąjį realizmą“ (weird realism), derindamas analitinės sąmonės teorijas, spekuliatyvaus realizmo ir „kosminio siaubo“ literatūros idėjas su klasikiniu realizmu, neoekspresionizmu bei metafizine tapyba.

„Nebūties pertrauka“ apima pastarųjų metų kūrybos laikotarpius, kai menininkas susidūrė su nelengvais iššūkiais. Jam sunku susitelkti į meną, kai realus pasaulis grimzta į chaotišką chaosą. Nauji darbai – tai Kosto apmąstymai apie egzistencijos trapumą, tvirtų tiesų paieškas posttiesos jūroje ir orumo išsaugojimo svarbą. Tapyba jam tampa vienu iš nerimo kontrolės įrankių, pakankamu lygiaverčiu kario tarnybai, sportui ir fiziniam darbui. Autorius sugrįžta prie gamtos stebėjimo ir atvaizdavimo; nors ši tema galėtų atrodyti be galo šiuolaikiška, šiandien ji vis labiau praranda savo aktualumą.

Galiausiai, gyvenimas – tai tik nebūties pertrauka.