Renginys įvykęs
Spalio 16 d. 17.00 val. kviečiame į Aušros Kleizaitės parodos „Šuo Žirnis ir jo pasaulis“ atidarymą Antakalnio bibliotekoje (Antakalnio g. 49). Parodos atidarymo metu pasirodys Balio Dvariono 10-metės muzikos mokyklos pianistų choras. Paroda vyks iki lapkričio 20 dienos.
Kas turėjo bent vieną šunį gyvenime, supras.
Kieno nosis gražiausia pasaulyje? Žirnio.
Kieno marmūzė mylimiausia pasaulyje? Žirnio.
Kas geriausiai moka prajuokinti? Žirnis.
Kas labiausiai pasaulyje mėgsta petražoles? Žirnis.
Kas gelbsti žmones nuo širšių? Žirnis.
Ši paroda – tai pasakojimas apie šuniuką Žirnį, jo gyvenimą ir keisčiausius nutikimus. Apie taikų buvimą kartu su kita rūšimi. Apie santarvę, ramybę ir džiaugsmą, kurį mums dovanoja bendravimas su gyvūnais.
Kodėl apie Žirnį?
Nes nenusakomai smagu matyti jį laimingą – išsitėškusį ant nugaros lovos vidury, kai sapnuodamas drebina kojytes ir šypsosi amerikoniškais savo dantimis.
Nes jis puikiai išmano tekstilę, tad visuomet pasivagia pačias geriausias, pačias minkščiausias vilnones skaras. Jei ant grindų ar lovos palieku rūbus ir juolab kai retsykiais ištiesiu naują audinį, Žirnis tuoj pat puola ant jo voliotis tikrindamas kokybę.
Jis gali su svarmenimis dantyse įšokti į lovą – ten, matyt, slapta treniruojasi.
Po lova – alternatyvus Žirnio pasaulis su įvairių vilnonių audinių kolekcija. Ten pat veikia rytietiško maisto restoranas, kuriame valgoma pagaliukais. Dar ten kartais bausmę atlieka (kai nusikalsta) kuris nors iš Žirnio draugų, jų jis turi kelis: Karvę, Asilą, Haskį, Varlę ir Pirštinę.
Rytiniai jo žaidimai lovoje vadinasi „tunelis“ ir „šalikas“. Dar jis mėgsta šunų liaudies žaidimą „rankovė, rankovė“. Dieną populiarus žaidimas „tu mane maitink, o aš nevalgysiu“, kartais virstantis priekaištais: „Maisto turėjau gauti tris kartus, ne du!“ arba „Tai ką, ryžių nebus?!“
Be to, jis labai geras mokytojas – kaip apsibrėžti savo teritoriją, kaip išsirinkti ir vėliau neabejoti, kaip siekti tikslo. Bet labiausiai jis mane išmokė dabarties, nes į mūsų gyvenimą šuniukai dažniausiai ateina jaunesni už mus, o į šunelių rojų iškeliauja vyresni. Leisdama laiką su Žirniu – jis nepakeičiamas draugas – suvokiu, kad tai, kas geriausia, visada šalia.
Žirnį dažniausiai piešiu rytais, prie kavos. Tie rytiniai prasipaišymai nepaprastai smagūs ir malonūs, jie dovanoja pabuvimą čia ir dabar – paprastai, be pozų ir fanaberijų, nesistengiant braidyti po labai gilias upes. Pernelyg paprasta? Oi ne, turiu pasakyti, kad tai labai sudėtinga. Nes tuomet piešiu Dievo kūrybos, gyvenimo ir gyvybės linijų grožį.
Pakaks žodžių.
Iš meilės ir visos širdies.
Žirniui!
FB evente po visų tekstų įdėti tagus į mano instagramą @ausrakleizaite ir @kaveri_ram_devi (sekite autorę instagrame, ar panašiai)
Aušrą Kleizaitę galima sekti instagram: @ausrakleizaite ir @kaveri_ram_devi
Projekto organizatoriai ir rėmėjai:
Asociacija „Antakalniečių bendruomenė“, Antakalnio biblioteka, Vilniaus miesto savivaldybė
